Kranklys – sunkiausias giesmininkų būrio paukštis
Kranklys yra sunkiausias žvirblinių būrio atstovas: vidutiniškai 63 cm ilgio ir 1,47 kg svorio, o sparnų mojis siekia 116–153 cm. Jis renkasi kalnuotas ar pajūrio vietoves, bet gali įsikurti ir parkuose su aukštais medžiais. Tibete krankliai užfiksuoti 5 000 m aukštyje, o Everesto šlaituose net 6 350 m.
Šios rūšies šauksmų tyrėjai suskirstė į 15–30 kategorijų. Tipiškiausias – gilus, rezonuojantis „prruk-prruk-prruk“, bet pasigirsta ir aukštas belsimas „tok-tok-tok“ ar sausas „kraa“. Poros laikosi visą gyvenimą, o netekęs partnerio paukštis kartoja jo šauksmus, lyg kviesdamas grįžti. Laisvėje kranklys gali išgyventi daugiau nei 23 metus, o užduočių sprendimo bandymai rodo neeilinį šio varninių giminės paukščio sumanumą.
Aukštikalnių ir tundros rūšys
Įrašai paukščių, kurių tikrieji namai yra kalnai arba šiaurė.
Žiemos svečiai iš tundros
Sniegstartė yra toliausiai į šiaurę užfiksuotas žvirblinis paukštis. Į pietus nuo Arkties ji peri tik ant aukštų kalnų viršūnių, pavyzdžiui, Kernhormų kalnuose Škotijoje. Rūšies vardas nivalis lotyniškai reiškia „sniego baltumo“. Pentinuotoji starta peri drėgnoje tundroje, o žiemą ieško maisto laukuose ir dažnai buriasi kartu su sniegstartėmis bei raguotaisiais vieversiais.
Raguotasis vieversys pavadinimą gavo dėl patino galvos plunksnų, vasarą styrančių lyg ragiukai. Europoje jis dar vadinamas pakrančių vieversiu, nes žiemą laikosi kranto juostose. Lotyniškas vardas alpestris reiškia „aukštųjų kalnų“. Žiemą Lietuvos laukuose ar pajūryje pamatęs tokį mišrų būrelį, pažvelk į kiekvieną paukštį atskirai.
Praskrendantys akmenynų ir kadagynų giesmininkai
Musinukinių šeimai priklausantis kūltupis peri atviruose akmenuotuose plotuose. Jo kelionė į Afriką – viena ilgiausių tarp mažųjų paukščių: per vandenyną, ledynus ir dykumas. Abi lytys turi baltą kuprelį ir baltą uodegą su juodu apversto T raidės raštu gale, todėl nutolstantį paukštį atpažinsi lengvai. Angliškas vardas wheatear su kviečiais neturi nieko bendra: tai iškraipytas pavadinimas, nurodantis baltą užpakaliuką.
Baltagurklio strazdo patinas juodas, su ryškiu baltu pusmėnuliu ant krūtinės. Daugumoje paplitimo vietų tai aukštikalnių paukštis, perintis nuo Airijos iki Irano, ten, kur auga kadagiai, šermukšniai ir mėlynės. Žiemą jis traukia į pietų Europą, šiaurės Afriką ir Turkiją, vėl į kalnus su kadagiais. Seni angliški vardai jį vadino kalnų ar uolų juoduoju strazdu.