Laukų rūšys ir jų balsai
Spausk mygtuką ir išgirsi pempę, kovą ar kurapką be jokio teksto.
Gandras renkasi trumpą žolę šalia šlapynių
Perėti baltajam gandrui reikia atviro žemės ūkio kraštovaizdžio su pelkėtomis vietomis netoliese. Maisto jis dažniausiai ieško pievose ne toliau kaip apie 5 km nuo lizdo, ir ten, kur žolė žema, nes grobį taip lengviau pamatyti. Valgiaraštis platus: vabzdžiai, žuvys, varliagyviai, ropliai, smulkūs žinduoliai ir paukščiukai.
Lizdas metai iš metų auga, nes pora vis prineša šakų. Gilumu tokia krūva siekia metrą ar du, plotis – iki pusantro metro, o svoris – nuo 60 iki 250 kg. Pavasarį pirmieji grįžta patinai ir užima lizdus, o didesniuose lizduose paprastai užauga daugiau jauniklių. Per 45 dienas gandriukai priauga iki maždaug 3,4 kg. Ilgas raudonas kojas ir ilgą smailų snapą turi ir juodasis giminaitis, todėl abu skiriami prie gandrinių šeimos.
Pempės, kurapkos ir vieversiai: lizdas ant žemės
Patinas pempė turi ilgą kuodą, juodą viršugalvį, gerklę ir krūtinę, o veidas baltas. Perėjimo metu jis triukšmingas: kūliais vartosi ore ir švokščia, o kontaktinis šauksmas skamba kaip spigus „pi-vit“. Migruoja pempės dieną, dažnai dideliais pulkais. Iš fazaninių čia dažniausiai gyvena pilkoji kurapka. Jos lizdas, kuriame būna iki dvidešimties kiaušinių, dažniausiai slepiasi javų lauko krašte, o mėgstamiausi – žiemkenčių kviečių pasėliai.
Kurapkos jaunikliams būtini vabzdžiai, nors suaugusios lesa daugiausia sėklas. Išgąsdintos jos pakyla apvaliais sparnais, nuskrenda neilgai ir kartoja „rik rik rik“. Virš tų pačių laukų 50–100 m aukštyje gieda dirvinis vieversys. Jo vientisa giesmė paprastai trunka dvi tris minutes, o vėliau sezone gali užtrukti ir 20 minučių.
Kovų kolonijos ir naktinis griežlės „krek“
Iš kitų varninių kovą lengviausia atskirti pagal plikos, balkšvos odos lopą snapo pagrinde. Šis lopas apgauna akį: snapas rodosi ilgesnis, galva – lyg kupolas. Jaunikliai to lopo neturi ir veido plunksnas numeta tik apie šeštą mėnesį. Kovai peri kolonijomis, o žiemą sudaro pulkus, į kuriuos dažnai įsimaišo kuosos ir kitos varnos.
Šienaujamose pievose gyvena griežlė. Ją retai pamatysi, tačiau garsus patino „krek krek“ skamba toli, ir būtent iš jo kilęs mokslinis pavadinimas Crex crex. Perėti ji renkasi žolynus, ypač šienaujamas pievas, o žiemoti išskrenda į Afriką, kur taip pat laikosi panašių vietų. Nors paukštis slapus, garsus balsas pelnė jam vietą literatūroje ir daugybę vietinių pavadinimų.