Tarp Lietuvos varninių, nuo juodo kranklio iki dvispalvės šarkos, kėkštas spalvingiausias. Jo gyvenimas sukasi apie ąžuolus, tad verta žinoti, kokiame miške ir kokiu metų laiku jo dairytis. Taisyklė paprasta: kur ąžuolai ir gilės, ten ir kėkštai.
Mišrus miškas, kuriame auga ąžuolai
Kėkštas – miško paukštis, labiausiai mėgstantis mišrius medynus su ąžuolais. Pastaraisiais metais jis vis dažniau keliasi į miestus, galbūt todėl, kad nyksta jo miškai.
Ąžuolams jis itin svarbus. Kol žmonės nepradėjo plačiai sodinti medžių, būtent kėkštai daugiausia platino paprastąjį ąžuolą: vienas paukštis per metus išnešioja daugiau nei tūkstantį gilių, kai kurias net už 20 km.
Manoma, kad dėl jų ąžuolai po paskutinio ledynmečio taip sparčiai išplito į šiaurę.
Kada ir kur jį lengviausia užtikti
Geriausias metas – ruduo, kai atsargų kaupimas pasiekia piką. Tada kėkštai skraido tarp ąžuolų ir bukų, nešioja giles bei bukų riešutus ir užkasa juos žiemai ir pavasariui.
Lesa ir medžiuose, ir ant žemės, todėl žvalgykis ir lajose, ir po medžiais. Rudenį verta stabtelėti prie šermukšnių ir gervuogynų, nes šių uogų jis irgi neatsisako.
Prie skruzdėlyno kartais pamatysi keistą vaizdą: paukštis guli išskėtęs sparnus ir leidžia skruzdėlėms apipurkšti plunksnas rūgštimi, kuri gina nuo parazitų. Pavasarį lizdas būna 2–5 m aukštyje, medžio šakutėje prie kamieno, tad tokiose vietose stebėk iš toli ir netrukdyk.
Plepys iš ąžuolyno ir svetimų balsų mėgdžiotojas
Genties vardas Garrulus lotyniškai reiškia plepų, triukšmingą, o rūšies vardas glandarius – „gilių“. Abu žodžiai tinka: kėkštas garsus ir be gilių sunkiai įsivaizduojamas.
Svetimus balsus jis atkartoja taip tiksliai, kad, nematydamas paukščio, dažnai nė nesuprasi, kas iš tikrųjų šaukia. Ypač mėgsta plėšriųjų paukščių balsus.
Mėlynas veidrodėlis ant sparno
Dydžiu kėkštas panašus į kuosą, tačiau spalvos visai kitos. Kūnas šviesiai rusvai rudas ar rausvas, gerklė balsva, iš abiejų pusių apvesta ryškiais juodais „ūsais“.
Kakta ir viršugalvis balsvi su juodais brūkšneliais, uodega daugiausia juoda, o pasturgalis baltas. Sparno viršuje matyti juodi ir balti ruožai bei ryškiai mėlynas lopas, išmargintas smulkiais juodais dryželiais.
Europos kėkštai turi dryžuotą viršugalvį, o kitur arealas, siekiantis net Pietryčių Aziją, išaugino gerokai kitaip atrodančių porūšių.
Rugsėjis ir spalis – gilių mėnesiai
Gilių slėpimas vyksta ištisus metus, bet intensyviausias rudenį, todėl rugsėjį ir spalį kėkštą pamatysi dažniausiai. Pavasarį poros peri, o jaunikliai išskrenda po 19–23 dienų ir tėvų dar šeriami 6–8 savaites.
Kadrai · Kėkštas
Klausimai, kuriuos užduoda grybautojai ir stebėtojai
Kodėl kėkštas užkasa giles?
Tai jo žiemos ir pavasario atsargos. Dalis jų taip ir lieka žemėje, o pavasarį iš gilės gali išdygti naujas medelis.
Ar kėkštai planuoja ateitį?
Panašu, kad taip: kaip ir kiti varnų šeimos paukščiai, jie ruošiasi būsimiems poreikiams. Patinai, piršlybų metu dalydamiesi maistu su patele, net atsižvelgia į tai, ko ji tuo metu nori.