Iš lapuočių giraitės viršūnių pasigirsta trumpa, apvali fleitos frazė, o paukščio vis nesimato. Su volunge dažniausiai taip ir susipažįstama. Iš visų Senojo pasaulio volunginių paukščių tik ji peri vidutinio klimato šiaurės kraštuose, todėl Lietuvoje ji vasaroja, o pažintis beveik visada prasideda nuo klausos.
Apvali fleitos frazė ir šiurkštus „kvyyak“ iš tos pačios lajos
Giesmę paprastai užrašo kaip „vy-la-vy-ūū“ arba „o-ryy-ol“ – tai sklandus fleitos švilpesys, kurio kartą išgirdęs nebesupainiosi su jokiu kitu paukščiu. Atkreipk dėmesį į smulkmenas: kiekviena frazė skamba kiek kitaip nei ankstesnė.
Šaukimas visai kitoks: šiurkštus, tarsi perskeltas „kvyyak“ nė iš tolo nepanašus į minkštą, apvalią giesmę.
Balsas paukščiui davė ne vieną vardą. Viduramžių Anglijoje volungę vadino woodwele, ir tas žodis kilo būtent iš giesmės. Albertas Didysis apie 1250-uosius manė, kad lotyniškas oriolus irgi mėgdžioja švilpimą, bet klydo: vardo šaknis – lotynų aureolus, „auksinis“.
Auksinis patinas ir žalsva patelė, abu ištirpę lapuose
Patinas dėvi geltonai juodą, volunginiams būdingą apdarą, o patelė kur kas blankesnė, žalsva. Nuo snapo galo iki uodegos abu siekia maždaug 24 centimetrus.
Net ryškų patiną įžiūrėti nelengva, nes volungė drovi, o lajoje saulės dėmės ir šešėliai maišosi su geltonais bei žaliais lapais. Daugiau šansų turėsi, kai paukštis perskris tarp medžių: tada jis primena strazdą, skrenda tvirtai ir tiesiai, o ilgesniame kelyje vos pastebimai banguoja.
Šviesios giraitės, paupiai, sodai – o rytuose ir ištisiniai miškai
Vakarų Europoje volungė renkasi retus lapuočių miškus ir jų lopinėlius, medžių želdinius, pakrančių juostas palei upes, vaismedžių sodus ir didelius sodybų sodus. Rytinėje žemyno dalyje ji drąsiai įsikuria ir vientisuose miškų masyvuose, net mišriuose ar spygliuočių.
Visai bemedžių plotų ji vengia, nors lesti į juos kartais nuskrenda. Paupių lapuotynuose jos kaimynė gali būti lakštingala, kuri mėgsta drėgnus krūmynus prie vandens.
Vabzdžiai iš plyšių ir sultingi vaisiai
Valgiaraštis trumpas – vabzdžiai ir vaisiai, o vabzdžius volungė snapu ištraukia iš siaurų plyšių.
Rudenį, keliaudami į pietus, paukščiai sustoja rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir ten taip uoliai lesa vaisius, kad vietiniai juos dažnai laiko kenkėjais.
Krepšelis po plona šakute, aukštai prie lajos krašto
Lizdą volungė kabina aukštai medyje, arčiau lajos pakraščio, po horizontalia plonų šakelių šakute. Gilų dubenėlį laiko augalų pluoštai, kai kurie net 40 cm ilgio. Vidų išklotą rasi smulkia žole, plunksnomis ir vilna.
Stato patelė, patinas tik retkarčiais atneša medžiagos. Paskui kas rytą anksti atsiranda po kiaušinį, kol jų susidaro trys–penki. Lukštas baltas, kreminis ar blyškiai rausvas, išmargintas juodomis dėmelėmis.
Peri daugiausia patelė, o patinas ją trumpam pakeičia, kad ši spėtų pasimaitinti. Jaunikliai išsirita po 16–17 dienų ir lizde praleidžia dar tiek pat. Plėšrūnai dėtį sunaikina retai, nes tėvai lizdą gina atkakliai.
Volungės sezonas Lietuvoje
Volungė Europoje gyvena tik šiltuoju metų laiku, o kitus mėnesius praleidžia Afrikoje, todėl žiemos stulpeliai tušti. Aukščiausi stulpeliai sutampa su perėjimu, kai poros laikosi savo teritorijos.
Volungė iš arti ir iš toli
Klausimai apie volungių poras, keliones ir amžių
Ar volungių pora kasmet susitinka toje pačioje vietoje?
Panašu, kad taip. Paukščiai grįžta į tą pačią teritoriją, kartais net prie tos pačios lizdo vietos, todėl manoma, kad pora išlieka ir kitą sezoną. Patinai atskrenda keliomis dienomis anksčiau už pateles.
Kur volungės praleidžia žiemą?
Centrinėje ir pietų Afrikoje: pusiau sausuose ir drėgnuose miškuose, aukštuose medynuose, savanose. Keliauja jos daugiausia naktį, nors pavasarį kartais skrenda ir dieną.
Kada volungė pradeda perėti ir kiek metų gali sulaukti?
Kai kurios peri tik sulaukusios dvejų ar trejų metų. Seniausias žinomas paukštis – patinas, žieduotas Anglijoje 1986 m. ir dar matytas gyvas 1996-aisiais, kai jam buvo 10 metų ir 1 mėnuo.