Baltasis gandras

Suaugęs gandras balsu beveik nesinaudoja. Vienintelis jo gerklės garsas – silpnas, vos girdimas šnypštimas. Visą darbą atlieka snapas: paukštis greitai jį praveria ir suskliaudžia, o kiekvienas suskliaudimas duoda sausą kaukštelėjimą. Gerklės maišelis veikia kaip rezonatorius, todėl serija primena tolimą kulkosvaidžio šaudymą.

Kalenimas skamba ne visada vienodai: kiekviena proga turi savo ritmą. Poruojantis jis lėtesnis, įspėjant apie pavojų – trumpas. Ilgesnė serija paprastai garsėja iki pat pabaigos. Pasisveikindamas gandras atmeta galvą taip, kad viršugalvis atsiremia į nugarą, tada lėtai grąžina kaklą į priekį ir tai kartoja.

Jaunikliai lizde kur kas šnekesni: jie šiurkščiai šnypščia, cypsi, o prašydami ėsti miaukia kaip katės.

Gandro plunksnos baltos, tik skrydžio plunksnos ir sparnų dangalai juodi – tą spalvą suteikia melaninas. Snapas ir kojos ryškiai raudoni, o atspalvis ateina iš maiste esančių karotinoidų. Kaip ir kiti gandriniai, jis ilgakojis, ilgakaklis, su tiesiu smailiu snapu.

Lytys atrodo vienodai, tik patinai vidutiniškai stambesni. Jauno paukščio snapas blankiai rusvai raudonas ar oranžinis, su tamsesniu galu, o juodos plunksnos dažnai rusvo atspalvio. Ore gandrą pažinsi iš silueto: kaklas ištiestas į priekį, ilgos kojos kyšo toli už trumpos uodegos.

Gandrui reikia atviro krašto: drėgnų ar periodiškai užliejamų pievų, ganyklų, seklių pelkių ir dirbamų laukų, o aukštos žolės ir krūmynų vengia. Černobylio apylinkėse po 1986 m. avarijos laukai užžėlė žole bei krūmais, ir gandrų ten sumažėjo.

Žiemą Europos gandrai gyvena Afrikos savanose nuo Kenijos ir Ugandos iki Pietų Afrikos, kur susiburia į pulkus, kartais didesnius nei tūkstantis paukščių. Viduržemio jūros jie neperskrenda, nes virš vandens nekyla šilto oro srovės. Todėl vieni suka per Bosforą ir Levantą, kiti – per Gibraltaro sąsiaurį.

Gandras – plėšrūnas, gaudantis vabalus, žiogus, skėrius ir svirplius, sliekus, varles, roplius, pelėnus, kurmius ir kirstukus. Rečiau į snapą patenka žuvys, moliuskai, paukščių kiaušiniai ar jaunikliai. Medžioja dieną, mieliausiai žemos žolės pievose ne toliau kaip maždaug 5 km nuo lizdo.

Latvijoje pastebėta, kad pavasarį grįžę gandrai smailiasnukes varles susiranda pagal besiporuojančių patinų balsus. Pavojingos pievoje pamestos guminės juostelės: paukštis palaiko jas sliekais, o prarytos jos gali užkimšti virškinamąjį traktą.

Lizdą iš šakų pora krauna kartu ir naudoja daugelį metų, ypač vyresni patinai. Toks statinys būna 1–2 m gylio, 0,8–1,5 m skersmens ir sveria 60–250 kg.

Didelėje šakų krūvoje noriai apsigyvena smulkesni paukščiai: naminiai žvirbliai, karklažvirbliai ir varnėnai, rečiau baltosios kielės, dūminės raudonuodegės ar kuosos. Virš veikiančio lizdo zuja kregždės ir čiurliai, gaudydami ten skraidančius vabzdžius.

Patelė dažniausiai deda keturis kiaušinius, o perėti tėvai pradeda nuo pirmojo. Todėl jaunikliai ritasi ne vienu metu, praėjus 33–34 dienoms. Lizdą jie palieka po 58–64 dienų, tačiau dar 7–20 dienų tėvai juos maitina.

Lentelė rodo, kada Lietuvoje matysi gandrus ir girdėsi kalenant. Į Europą jie grįžta kovo pabaigoje ir balandį, o pavasario kelionė iš Afrikos vidutiniškai trunka 49 dienas. Rugpjūtį ir rugsėjį gandrai išskrenda, ir rudens kelionė trumpesnė – apie 26 dienas.

Nuotraukos ir įrašas: Wikimedia Commons — Carlos Delgado (CC BY-SA 3.0) · Andreas Trepte (CC BY-SA 2.5) · Nevit (CC BY-SA 3.0) · Abc10 (CC BY-SA 4.0) · Jugrü (CC BY-SA 3.0)