Iš toli kovas atrodo kaip eilinė juoda varna, tačiau užtenka pažvelgti į galvą. Suaugusio paukščio snapo pagrindą ir sritį prieš akis dengia plika balsva oda, pagal kurią jis išsiskiria iš kitų varnų šeimos narių. Šį ženklą verta įsidėmėti pirmiausia, o balsas tik patvirtins spėjimą.
Plikas veidas ir gauruotos „kelnės“
Suaugęs kovas visas juodas, bet ryškioje saulėje plunksnos sutviska mėlynai ar melsvai violetiškai. Galvos, kaklo ir pečių plunksnos ypač tankios, šilkinės.
Plikas odos lopas apgauna akį: dėl jo snapas atrodo ilgesnis, o kakta – labiau išgaubta. Plunksnos apie kojas kabo laisviau ir gauruočiau nei panašaus dydžio juodosios varnos, tarsi plačios kelnės.
Snapas pilkai juodas, akys tamsiai rudos. Nors kūnas beveik varnos ilgio, kovas gerokai lengvesnis.
Jaunas kovas – galvosūkis net patyrusiam
Daugiausia klaidų pridaro jaunikliai. Pirmus maždaug šešis mėnesius jie neturi pliko lopo ir atrodo kaip jauna varna, tad žiūrėk į plonesnį snapą ir žalsvą plunksnų atspalvį.
Skrendant padeda sparnų forma: kovo sparnai santykinai ilgesni ir siauresni nei juodosios varnos. Su pilkąja varna jo nesupainiosi, nes pilkos liemenės kovas neturi.
Tolumoje už kovą kartais palaikoma kuosa. Ji mažesnė, su pilku sprandu ir trumpu snapu, o žiemą abi rūšys dažnai lesa viename pulke.
„Kaa“ kolonijoje ir slapta giesmelė vienumoje
Įprastas šauksmas – „kaa“, panašus į varnos, tik ne toks rėksmingas. Jo aukštis kinta, o skirtingoms situacijoms kovai turi kelis variantus.
Prie kolonijos girdėti ir kitokių garsų: aukštas spygavimas, burzgimas, pusiau čirškiantis šūksnis. Angliškas pavadinimas „rook“ taip pat kilęs iš šiurkštaus šio paukščio balso.
Vienišas kovas kartais „gieda“ lyg sau vienam: spragsi, švokščia, ištaria į žmogaus balsą panašių natų. Šis murmesys lygintas su gerkline, šiurkščia varnėno giesmės kopija.
Dirvos, ganyklos ir aukšti medžiai prie kaimo
Kovas renkasi atvirą žemės ūkio kraštą – ganyklas ir ariamus laukus, jei šalia auga aukštų medžių lizdams. Miškų, pelkių ir viržynų jis vengia.
Kolonijos dažniausiai kuriasi netoli ūkių, kaimų ar nedidelių miestelių, bet ne tankiai užstatytuose miestuose. Dauguma jų – žemumose, žemiau 120 m virš jūros lygio.
Lesa ant žemės: žingsniuoja, retkarčiais pastriksi ir stipriu snapu bado dirvą. Apie 60 % raciono sudaro grūdai, bulvės, šaknys, gilės ar uogos, o iš gyvūninio maisto vyrauja sliekai ir vabzdžių lervos.
Kolonijoje šakos keliauja iš lizdo į lizdą
Lizdai visada sukami būriu, pačiose medžių viršūnėse, dažnai ant pernykščio lizdo liekanų. Medžiagą daugiausia neša patinas, o patelė ją sudėlioja.
Šakelių tiek pat nugvelbiama iš kaimynų, kiek prilaužiama nuo medžių. Taurės pavidalo lizdas sutvirtinamas žemėmis ir išklojamas žolėmis, samanomis, lapais ar šiaudais.
Žalsvus, tankiai dėmėtus kiaušinius beveik vien patelė peri 16–18 dienų. Rytų Europoje dėtis kartais baigiama tik gegužės pradžioje, o maistą jaunikliams tėvai neša gerklės maišelyje.
Kolonijų triukšmas ir rudens pulkai
Pavasaris – kolonijų metas: poros taiso lizdus, deda ir peri. Rudenį jaunikliai jungiasi į didelius pulkus su vienišais paukščiais ir kuosomis, o danguje kartais matyti sinchroniški skrydžiai su nėrimais ir kūliais. Šiauriausi kovai šaltuoju metu linkę traukti į pietus.
Kovas gamtoje
Kovas ar ne kovas: trys juodi antrininkai
Kovą su kitais juodais varniniais dažniausiai sumaišo tie, kurie nežiūri į galvą ir snapą.
Kranklys
Daug didesnis, su masyviu snapu ir pleištine uodega. Balsas gilus ir skambus, o sklandydamas jis rečiau plasnoja.
Kovai, ūkininkai ir mokslininkai
Ar kovai moka naudotis įrankiais?
Laisvėje to nepastebėta, bet nelaisvėje kovai mesdavo akmenį į vamzdelį, kad gautų maisto, ir išlenkdavo vielą į kabliuką. Gavę vandens indą su plūduriuojančiu skanėstu, jie sumesdavo akmenis ir išsirinkdavo tinkamiausią.
Kodėl ūkininkai kovų nemėgo?
Anglijoje Henrikas VIII 1532 m. išleido įstatymą prieš „kenkėjus“, tarp jų ir kovus, saugodamas grūdų derlių. Tik vėliau gamtininkai suprato, kad, rinkdami dirvos kenkėjus, kovai duoda daugiau naudos nei žalos.
Ar kovų poros išsiskiria?
Paprastai ne: patinas ir patelė lieka kartu visą gyvenimą ir laikosi drauge net pulke. Susidūrimuose su kitais partneriai vienas kitą palaiko, o po peštynių paukštis dažnai grįžta prie savo poros ir abu susipina snapais.