Miško paukščiai ir jų balsai

Kėkštas labiausiai mėgsta mišrius miškus su ąžuolais. Rudenį jis užkasa giles žiemai ir pavasariui, o vienas paukštis per metus gali išnešioti daugiau nei tūkstantį jų. Pavienė gilė kartais nukeliauja net 20 km. Būtent kėkštams priskiriamas spartus ąžuolų plitimas į šiaurę po paskutinio ledynmečio. Šalia gilių į jo racioną patenka bukų riešutai, šermukšnio uogos, vabzdžiai, o kartais ir paukščių kiaušiniai ar smulkūs graužikai.

Jo įprastas balsas – šiurkštus, kriokiantis riksmas, kuriuo paukštis praneša pamatęs plėšrūną. Tačiau kėkštas puikiai pamėgdžioja ir kitus: gali kniauktelėti kaip suopis ar kvaksėti kaip vištvanagis. Todėl išgirdęs „suopį“ eglyno tankmėje pirma apsidairyk, ar ten nesislapsto rausvai rudas paukštis su ryškiai mėlynu lopu sparne.

Ryškiai geltono patino su juodais sparnais lauktum pastebėti iš toli, bet volungę beveik visada tik girdi. Saulės ir lapų mirgėjime ji tiesiog ištirpsta. Rytų Europoje volungės gyvena ir ištisiniuose, net mišriuose ar spygliuočių miškuose. Gilų lizdą patelė pakabina po plona horizontalia šakų šakute, pritvirtindama jį iki 40 cm ilgio augalų pluoštais.

Drėgnas lapuotynas su alksniais ir beržais yra lakštingalos namai. Lizdą ji suka prie pat žemės tankiame pomiškyje, o dydžiu prilygsta liepsnelei. Giesmė garsi, su švilpimais, trelėmis ir spragsėjimais, tačiau lyginant su vakarine giminaite ji skamba iškilmingiau. Lakštingala priklauso musinukinių šeimai, o volungė – visai kitai, volunginių šeimai.

Didžiausias iš visų tetervinų giminės paukščių yra kurtinys. Gaidys užauga iki 74–85 cm ir vidutiniškai sveria 4,1 kg, o višta yra maždaug perpus lengvesnė. Jiems reikia senų eglių ir pušų miškų su tankiais mėlynių kilimais, nes mėlynės sudaro didelę mitybos dalį. Pavasarį tokuojantis gaidys spragsi, lyg kristų stalo teniso kamuoliukas, o seriją užbaigia pokštelėjimu ir krebždesiu.

Sausas tratėjimas į sausuolį dažniausiai reiškia didįjį margąjį genį: jis kala 10–16 kartų per sekundę, trumpomis sekundės serijomis, daugiausia nuo sausio vidurio. Genys moka išlukštenti ir pušų kankorėžių sėklas. Vyšnių ir slyvų kauliukus perskelia svilikas, kurio žandikaulių raumenys spaudžia jėga, prilygstančia 30–48 kg svoriui. Perėti jam labiausiai tinka lapuotynai ar parkai su stambiais, ypač skroblų, medžiais.