Pempės metai aiškiai skyla į dvi dalis. Perėdama ji nenutyla virš dirbamų laukų ir žemos žolės pievų, o vėliau susiburia į didelius pulkus ir dieną traukia į pietus. Pasaulio mastu rūšis jau laikoma artima grėsmei, nes intensyvus ūkininkavimas atima jai tinkamas vietas.
Pirmasis kiaušinis kaip pavasario laikrodis
Lengviausia pempę pastebėti, kai ji įsikuria perėti. Lizdas – tiesiog duobutė žemėje, kurioje guli trys ar keturi kiaušiniai. Jai tinka ariami laukai ir kitos vietos, kur augalija žema.
Nyderlanduose ilgai gyvavo paprotys varžytis, kas pirmas ras metų pirmąjį pempės kiaušinį. 2008 m. jis rastas kovo 3 d., 2009 m. – kovo 8 d. Per pastarąjį šimtmetį ši data vis ankstėja, nes dėl trąšų ir šiltėjančio klimato žolė suželia anksčiau. Rinkti kiaušinių dabar nebeleidžiama, galima tik ieškoti.
„Pi-vit“, iš kurio kilo vardai
Perėjimo metu pempė šaukia beveik be perstojo. Įprastas jos šūksnis – garsus, spigus „pi-vit“. Angliški liaudies vardai peewit, pewit ar tewit yra tiesiog šio šauksmo pamėgdžiojimai.
Patinas tuo metu atlieka pašėlusį tuoktuvių skrydį: verčiasi, krenta ir vėl kyla. Skrisdamas jis švokščia maždaug „pi-vit, vit vit, yz vit“, o be šių garsų pempės dar cypia ir miaukia. Lizdą ir jauniklius tėvai įnirtingai gina nuo visų įsibrovėlių, net nuo arklių ir karvių.
Rudens kelias iki Šiaurės Afrikos ir Indijos
Didžiojoje arealo dalyje pempė – tolima keliautoja. Žiemoti ji nukeliauja net iki Šiaurės Afrikos, šiaurinės Indijos, Nepalo, Butano ir dalies Kinijos, o keliauja daugiausia dieną, dažnai dideliais būriais.
Ne visos pempės išskrenda: žemumose vakariausioje Europoje jos lieka ištisus metus. Žiemą paukščiai burias į milžiniškus pulkus atvirose vietose, ypač ariamuose laukuose ir dumblėtose seklumose. Audros kartais nuneša pempes net į Šiaurės Ameriką: Kanadoje jos matytos 1927 m. gruodį ir 1966 m. sausį.
Pempei, kaip ir baltajam gandrui, taikomas Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių apsaugos susitarimas (AEWA).
Kuodas, žalsva nugara ir trumpos kojos
Pempė užauga iki 28–33 cm, o sparnų mojis siekia 67–87 cm. Svoris labai skiriasi, nuo 128 iki 330 g. Sparnai platūs, apvaliais galais, o kojos trumpiausios iš visų pempių genties paukščių.
Iš tolo paukštis atrodo juodai baltas, tačiau nugara žalsvai blizga. Patino kuodas ilgas, viršugalvis, gerklė ir krūtinė juodi, o likęs veidas baltas. Patelių ir jauniklių kuodas trumpesnis, galvos raštas blankesnis, nors visa kita plunksnų spalva panaši.
Sliekų viliojimas ir vakarienė mėnesienoje
Pempė minta daugiausia vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais. Dažnai ji maitinasi drauge su dirviniais sėjikais ir rudagalviais kirais. Kirai iš jų neretai atima grobį, tačiau kartu padeda laiku pastebėti plėšrūną.
Turi pempė ir savo gudrybę: ji trepsi viena koja į žemę, kol į paviršių išlenda sliekai. Kaip ir dirviniai sėjikai, mieliausiai ji maitinasi naktį, kai šviečia mėnulis.
Garsiausia perėjimo mėnesiais
Tamsiausi langeliai žymi perėjimo laiką, kai pempės šaukia ir tuokiasi virš laukų. Vasaros pabaigoje ir rudenį jos dar būriuojasi prieš kelionę. Žiemą Lietuvoje jų paprastai nėra, nes didžiojoje arealo dalyje pempė išskrenda.
Pempė gamtoje
Vardai, sąrašai ir viena airiška pravardė
Kodėl pempių sparčiai mažėja?
Daugiausia žalos daro intensyvus ūkininkavimas: nyksta šiurkščios pievos ir mišrūs ūkiai, o vasarojų keičia žiemkenčiai. Jungtinėje Karalystėje pempė nuo 2009 m. įrašyta į raudonąjį sąrašą. Lizdus ir jauniklius naikina ir plėšrūnai, labiausiai žinduoliai. Intensyvios žemdirbystės kraštuose panašiai retėja ir pilkoji kurapka.
Kuri šalis pempę pasirinko savo paukščiu?
Airija: 1990 m. pempę nacionaliniu paukščiu paskelbė Airijos laukinės gamtos apsaugos draugijos komitetas. Airiškai ji vadinama pilibín, „mažasis Pilypas“. Manoma, kad vardas primena Ispanijos karalių Pilypą II, kuris dažnai segėdavo plunksną prie kepurės.
Kodėl pempės mokslinis vardas susijęs su vėtykle?
Viduramžių lotynų kalboje taip vadinta pati pempė, o žodis kildinamas iš vannus – vėtyklės grūdams vėtyti. Rūšį 1758 m. aprašė Karlas Linėjus, iš pradžių pavadinęs ją Tringa vanellus.