Kurapka – kresnas fazaninių paukštis, kuris niekur neišskrenda ir visus metus lieka tame pačiame krašte. Peri ji ūkių laukuose beveik visoje Europoje. Lotyniškas vardas perdix paprastas: jis tiesiog reiškia „kurapka“.
Pasaga ant pilvo ir Lotaringijos kryžius
Kurapka apvali, nugara ruda, o krūtinė ir šonai pilki. Pilvas baltas, ir patinams, ir daugeliui patelių ant jo ryškėja didelė kaštoninė pasagos formos dėmė. Kūnas 29–31 cm ilgio, sparnų mojis – 45–48 cm.
Patinas ir patelė vienodo dydžio ir beveik vienodos spalvos. Patelė truputį blankesnė, o tamsi dėmė ant pilvo mažesnė. Patikimiausias požymis matomas tik paėmus paukštį į rankas: patelės tretinių plunksnų dangaluose „Lotaringijos kryžius“ turi du skersinius brūkšnius, patino – vieną.
Jaunikliai gelsvai rudi. Veido ir apatinės pusės rašto jie dar neturi.
Ne putpelė ir ne fazanė
Kai ražienose šmėkšteli ruda vištelė, ją lengva palaikyti giminaite. Putpelė gerokai mažesnė, tik 16–18 cm, dryžuota ir su balta juosta virš akies.
Fazano patelė irgi rusva ir marga, tačiau beveik dvigubai ilgesnė ir su ilga uodega. Kurapkos uodega trumpa, o pilkų šonų ir kaštoninės pasagos nė viena iš jų neturi.
Šiurkštus „kyerr-ik“ ir skubrus „rik rik rik“
Kurapkos giesmė nemelodinga: tai šiurkštus, aukštai skambantis „kyerr-ik“. Išbaidyta ji elgiasi kaip dauguma medžiojamųjų vištinių. Suplasnoja apvaliais sparnais, nuskrenda neilgą atstumą, o kildama kartoja „rik rik rik“.
Rudenį ir žiemą kurapkos laikosi būreliais iki 30 paukščių. Tada iš vienos vietos su tuo pačiu „rik rik rik“ gali pakilti visas pulkelis.
Laukai nuo Europos iki pietvakarių Sibiro
Kurapka peri ūkių žemėse didžiojoje Europos dalyje ir vakarų Palearktyje iki pietvakarių Sibiro, niekur neišskrisdama žiemoti. Kaip medžiojamasis paukštis ji paleista Kanadoje, JAV, Pietų Afrikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Šiaurės Amerikoje ją vadina „vengrine kurapka“ arba trumpai hun.
Ten, kur žemdirbystė intensyvi, kurapkų smarkiai sumažėjo. Jungtinėje Karalystėje per 25 metus jų liko net 85 % mažiau: trūksta perėjimo vietų, o insekticidai naikina vabzdžius. Dėl laukų pokyčių panašiai nukentėjo ir pempė.
Iki dvidešimties kiaušinių lizde ant žemės
Lizdą kurapka įsirengia ant žemės, dažniausiai javų, ypač žieminių kviečių, lauko pakraštyje. Patelė gali padėti iki 20 kiaušinių.
Suaugusios kurapkos lesa sėklas, tačiau pirmąsias 10 gyvenimo dienų jaunikliai gali suvirškinti tik vabzdžius. Tėvai veda juos prie javų laukų pakraščių, kur vabzdžių lengviausia rasti. Kai insekticidai išnaikina vabzdžius, jaunikliams tiesiog nebelieka ką ėsti.
Visus metus tame pačiame lauke
Kurapka sėsli, todėl Lietuvoje ją gali sutikti bet kurį mėnesį. Šiltuoju metų laiku ji peri ir augina jauniklius javų laukų pakraščiuose, o rudenį ir žiemą laikosi būreliais.
Kurapka gamtoje
Kurapka už Lietuvos ribų
Kiek porūšių turi pilkoji kurapka?
IOC sąraše jų aštuoni, tačiau skirtumai tarp jų laipsniški, todėl ne visi autoriai juos pripažįsta; HBW ir BirdLife sąraše – tik šeši. Stambiausias porūšis robusta gyvena nuo Uralo iki pietvakarių Sibiro ir šiaurės vakarų Kinijos ir sveria 350–600 g.
Kas daroma, kad kurapkų nemažėtų?
Jungtinėje Karalystėje Game & Wildlife Conservation Trust ir kitos organizacijos kuria vadinamuosius apsauginius laukų pakraščius. Airijoje kurapka išliko beveik tik Lough Boora draustinyje Ofalio grafystėje, kur apsaugos projektas padidino jų skaičių iki maždaug 900. Tai leidžia tikėtis, kad paukščius pavyks sugrąžinti ir į kitas Airijos vietas.