Vakarinis kurtinys, dažniausiai vadinamas tiesiog kurtiniu, yra stambiausias iš dabar gyvenančių tetervininių paukščių. Jis sėslus, laikosi senų spygliuočių miškų, o gaidys sveria beveik dvigubai daugiau už vištą. Jo pavasario tuoktuvės garsios, tačiau norint jas pamatyti, pirmiausia reikia rasti tinkamą mišką.
Senas šviesus miškas su mėlynių kilimu
Kurtiniui tinka ne bet koks miškas. Jam reikia brandaus spygliuočių ar mišraus miško su įvairiomis medžių rūšimis, retu lajų skliautu ir tankiu mėlynių bei bruknių sluoksniu. Jauno tankaus miško jis vengia: ten nėra nei maisto, nei priedangos, o stambiam paukščiui sunku skristi.
Geriausia, kai viename plote susipina skirtingos dalys: krūmokšniai maistui, tankus jaunuolynas slėptis ir seni medžiai horizontaliomis šakomis nakvynei. Daugiausia kurtinių būna saulėtuose, atviruose senuose mišriuose miškuose su egle, pušimi, kėniu ir vienu kitu buku.
Net geriausioje vietoje jų niekada nebūna tiršta. Pavasarį vienam paukščiui tenka apie 25 ha, o suaugęs gaidys valdo 50–60 ha.
Pėdsakai, nakvynės medžiai ir tylus atstumas
Kurtinį lengviau rasti pagal jo ženklus nei pamatyti patį. Nakvoja jis senuose medžiuose kelias naktis iš eilės, todėl žemė po tokiu medžiu būna nusėta išmatomis. Žiemą jose daugiausia spyglių, o prinokus mėlynėms jos tampa beformės ir melsvai juodos.
Sniege lieka aiškūs pėdsakai: ant pirštų išauga raginiai dygliukai, kurie veikia kaip sniegbačiai. Vištos žiemą retai nusileidžia ant žemės, todėl dauguma pėdsakų – gaidžių. Pagal pėdsako dydį lytį atskirti lengva.
Tuoktuvių aikštelėje kurtiniai itin jautrūs. Net vienas žmogus gali nubaidyti vištas trumpu metu, kai jos pasirengusios poruotis, ir taip sutrukdyti poravimuisi. Todėl stebėk iš toli ir į aikštelę nelįsk.
Spragsėjimas, kamštis ir šnaresys aušroje
Tuoktuvės prasideda kovą ar balandį, priklausomai nuo pavasario ir aukščio virš jūros, ir tęsiasi iki gegužės ar birželio. Vos pradėjus švisti, gaidys įsitaiso ant storos stebėjimo medžio šakos. Jis iškelia ir išskleidžia uodegą, ištiesia kaklą, snapą nukreipia į viršų ir nuleidžia sparnus.
Giesmė prasideda dvigubais spragtelėjimais, panašiais į krintantį stalo teniso kamuoliuką. Jie greitėja, kol virsta pokštelėjimu, lyg būtų ištrauktas šampano kamštis, o pabaigoje girdėti gramdantys garsai. Pasirengusios poruotis vištos pritupia ir skleidžia prašantį garsą.
Rudenį būna nedidelis antras tuoktuvių pliūpsnis. Juo gaidžiai pasidalija teritorijas žiemai ir kitam pavasariui.
Gaidys ir višta – lyg dvi skirtingos rūšys
Gaidys paprastai 74–85 cm ilgio, nors didžiausi laukiniai siekia 100 cm ir 6,7 kg. Kūnas tamsiai pilkas ar rudas, krūtinė metališkai žalia, o virš kiekvienos akies ryški raudona plikos odos dėmė. Višta perpus lengvesnė, ruda su juodais ir sidabriškais skersiniais dryžiais, apačioje šviesiai gelsva.
Abi lytys turi baltą dėmę sparno lenkime ir plunksnuotas kojas. Kurtinys kartais susikryžmina su tetervinu; tokie mišrūnai vokiškai vadinami Rackelhahn. Kaip ir pilkoji kurapka, jis priklauso fazaninių šeimai.
Tuoktuvių mėnesiai
Lentelė rodo kurtinio tuoktuvių giesmę. Ji prasideda kovą ar balandį ir tęsiasi iki gegužės ar birželio, o rudenį trumpam atsinaujina. Pats paukštis sėslus ir miške lieka ištisus metus.
Kurtinys nuotraukose
Kurtinio žiema ir priešai
Kodėl kurtinys žiemą ryja akmenukus?
Kai sniegas uždengia žemę, jis beveik visą parą praleidžia medžiuose ir minta eglių, pušų ir kėnių spygliais. Kad tokį maistą sumaltų, jam reikia akmenukų: raumeningame skrandyje jie veikia kaip girnos. Dar padeda dvi žiemą labai pailgėjančios aklosios žarnos, kuriose augalus skaido simbiotinės bakterijos.
Kas medžioja kurtinius?
Švedijoje kurtinys – pagrindinis kilniojo erelio grobis. Daug paukščių, dažniausiai jaunų, sumedžioja vištvanagiai, o kiaušinius ir jauniklius ėda kiaunės, lapės ir šernai. Skandinavijoje pasitaiko ir priešingų atvejų: agresyvūs gaidžiai vejasi net žmones, o jų testosterono lygis būna apie penkis kartus didesnis.