Liepsnelės didumo, pilkai ruda ir dėmėta – iš pažiūros lakštingala niekuo neišsiskiria tarp kitų musinukinių paukščių. Lietuva patenka į šiaurinį jos perėjimo arealo kraštą, kurį dalijasi su kitomis Baltijos šalimis, pietų Suomija, Švedija ir Norvegija. Kadangi labai panaši giminaitė gyvena kiek piečiau, pirmiausia verta įsižiūrėti į apdarą.
Tamsiai ruda nugara be rusvumo ir lyg debesuota krūtinė
Visas paukštis siekia apie 16 cm, o jo galva, sprandas ir nugara tamsiai rudi, su vos juntamu alyvuogių atspalviu ir be jokio rausvumo, tik uodega tamsiai rusvai ruda.
Dabar pažvelk į apačią: šviesios krūtinės plunksnos turi rudas juosteles per vidurį, todėl krūtinė atrodo marga, tarsi debesuota. Smakras ir gerklė gelsvai balsvi su rudais taškeliais, o tarp akies ir snapo bei ties ausimi plunksnos rudai juodos.
Lytys tarpusavyje nesiskiria, jaunikliai tamsesni ir margesni, snapas bei kojos rudi, akys tamsiai rudos. Plunksnas lakštingala keičia kartą per metus, liepą ir rugpjūtį, kai perėjimas jau baigtas.
Vakarinė lakštingala – beveik dvynė iš pietų
Labiausiai lakštingala panaši į vakarinę lakštingalą, kuri gyvena piečiau, tačiau ten, kur abiejų arealai susisiekia, pasitaiko net mišrūnų.
Pagrindinis skirtumas – atspalviai: mūsiškė pilkesnė, jos pilvas ir krūtinė drumstesni, o ryškių rausvų dėmių uodegos šonuose, kurios puošia vakarinę giminaitę, jai trūksta.
Padeda ir trumpas šauksmas „vit“: abiejų rūšių jis panašus, tačiau lakštingalos aukštesnis ir staigesnis.
Varpelio „piu“, šiurkštus „dzerr“ ir jokio kylančio crescendo
Patinas gieda garsiai, ir jo giesmėje rasi švilpimų, trelių ir spragsėjimų, o tarp jų – fleitos tono „piu“, skambantį grynai, lyg mažas varpelis.
Kartais giesmę pertraukia šiurkštus „dzerr“. Palyginti su vakarine lakštingala, ši giesmė rimtesnė, iškilmingesnė, ir joje nėra garsaus švilpiančio crescendo. Dėl to ji gana savita, ir išmokti ją atpažinti ausimi visai įmanoma.
Alksniai, beržai ir gervuogynai šlapioje žemėje
Perėti lakštingala renkasi drėgnus lapuočių miškus, dažniausiai su alksniais ir beržais. Svarbiausia – tankus pomiškis: gervuogynai, sutankėję krūmai, susipynę augalai pelkėtose vietose ar prie vandens. Tokie šlapžemių pakraščiai jai tinka geriausiai.
Maisto ji ieško daugiausia ant žemės, kur lesa sliekus, vorus ir vabzdžius – vabalus, smulkius drugius, skruzdėles, muses, tiek suaugusius, tiek lervas ar lėliukes. Rudenį prisideda serbentų ir šeivamedžių uogos.
Lizdas ant žemės, dažnai dilgėlių sąžalyne
Lizdas sukamas tiesiai ant žemės, neretai dilgėlių sąžalyno vidury. Pagrindas – sausų lapų paklotas, ant kurio patelė suneša sausų žolių stiebų, smilgų, viksvų, o vidų iškloja švelnesne medžiaga.
Dėtyje keturi ar penki, kartais šeši pieniškai melsvi kiaušiniai, dažniausiai vienspalviai, retkarčiais su rusvais taškeliais. Peri patelė, jaunikliai išsirita maždaug po trylikos dienų.
Jauniklius maitina abu tėvai; lizdą jie palieka būdami vos vienuolikos dienų, bet savarankiški tampa tik po dar maždaug dvylikos.
Kada lakštingala būna pas mus
Lakštingala į Lietuvą atskrenda tik perėti, kitus mėnesius ji praleidžia Afrikoje. Liepą ir rugpjūtį, jau po perėjimo, paukščiai keičia plunksnas, o vėliau iškeliauja.
Kadrai · Lakštingala
Trumpai apie lakštingalos keliones ir gausą
Ar lakštingala gieda ir žiemavietėse?
Kartais taip – net Afrikoje, kur ji leidžia žiemą. Ten, į pietus nuo Sacharos, ji laikosi tankiuose spygliuotų krūmų lopuose slėnių dugnuose prie upelių, kartais miško pakraščio tankmėje.
Kaip lakštingala pasiruošia skrydžiui per Sacharą?
Prieš kelionę ji sukaupia riebalų atsargų. Bandymai su paukščiais, besiruošiančiais išskristi iš Švedijos, parodė, kad tam įtakos gali turėti magnetinis laukas: imituojant šiaurės Egipto lauką, paukščiai tuko dar labiau.
Kiek lakštingalų gyvena Europoje?
BirdLife International vertinimu, 11–20 milijonų. Europa sudaro nuo pusės iki beveik trijų ketvirtadalių viso arealo, tad pasaulyje jų gali būti 15–41 milijonas. Europoje skaičius, regis, šiek tiek auga.