Svilikas – stambus kikilinių atstovas su tokiu masyviu snapu, kad perskelia vyšnių ir slyvų kauliukus. Pamatyti jį nelengva: paukštis drovus ir laikosi aukštai medžiuose. Lengviausia jį pažinti per elgseną, todėl nuo jos ir pradėk.
Drovus viršūnių gyventojas, bet prie vandens – viršininkas
Didžiąją dienos dalį, ypač perėjimo metu, svilikas praleidžia aukštų šakų viršūnėse. Ant žemės jis leidžiasi tik ieškoti sėklų ar atsigerti, ir visada netoli medžių. Ten jis šokinėja, o išgirdęs menkiausią garsą tuoj nuskrenda.
Prie maisto ir vandens drovumas dingsta: čia svilikas agresyvus ir viršesnis, nuveja kitus paukščius, ir savo rūšies, ir svetimus, net už save didesnius.
Kai lizde auga jaunikliai, jis gina nedidelę teritoriją, o be jauniklių gali saugoti net visą mišką. Dažniausiai matysi porą ar nedidelį būrelį.
Trumpus atstumus svilikas skrenda greitai ir tiesiai, ilgesnius – banguodamas. Kartais jis pagauna vabzdį ore ir pakyla iki 200 m aukščio.
Kietas „cik“ ir vos girdimas murmėjimas
Sviliko balsas kuklus – trumpas, kietas šauksmas ir tyli, murmanti giesmė, todėl ausis čia labiausiai padeda nustatyti kryptį.
Išgirdęs „cik“ lapuočių ar mišriame miške su dideliais medžiais, ypač skroblais ar ąžuolais, pakelk žiūronus į viršūnes. Svilikų pasitaiko ir parkuose bei soduose.
Žandai, spaudžiantys kaip 30–48 kg svoris
Svilikas minta daugiausia vaisių kauliukais ir kietomis medžių sėklomis, o jo žandikaulio raumenys spaudžia jėga, prilygstančia maždaug 30–48 kg svoriui, todėl vyšnių ir slyvų kauliukai jam įveikiami. Pasiseka net su alyvuogių kauliukais.
Lotyniškas vardas tai ir sako: graikiškai kokkos – sėkla, branduolys, o thrauō – laužti, skelti. Be kauliukų, svilikas lesa pušų sėklas, uogas, ūglius, retkarčiais vikšrą ar vabalą.
Pušynuose jis apsistoja tik tada, kai netoliese yra vandens, o žiemą svilikai dažniau maitinasi grupėmis.
Nusilenkimas, snapų prisilietimas ir patino pradėtas lizdas
Poros susidaro dar žiemos būriuose, prieš jiems išsiskirstant, ir kartais išlieka kitais metais. Piršlybos įmantrios: paukščiai stovi vienas prieš kitą ir siekia vienas kito snapo. Patinėlis išsitiesia, pasišiaušia galvos, kaklo ir krūtinės plunksnas, nuleidžia sparnus ir giliai nusilenkia.
Tarp kikilinių tai retenybė: lizdo vietą renkasi ir statyti pradeda patinėlis. Ant horizontalios šakos aukštai medyje jis suneša sausų šakelių pagrindą, o po kelių dienų darbą perima patelė.
Patelė kiaušinius peri 11–13 dienų, o tėvai iki pat jauniklių išskridimo išneša išmatų maišelius, kaip ir sniegenos, tad lizdas lieka švarus. Per metus pora paprastai užaugina vieną vadą.
Didelė galva, trumpa uodega ir baltos juostos skrendant
Svilikas kresnas, storakaklis, didele apvalia galva ir sveria iki 70 g, taigi gerokai sunkesnis už kikilį. Galva oranžiškai ruda, nuo akies iki snapo eina juoda juosta, smakras juodas, sprandas ir kaklo šonai pilki.
Masyvus kūgiškas snapas vasarą juodas, žiemą šviesesnis. Nugara tamsiai ruda, apačia oranžinė, kojos trumpos ir rausvos.
Skrendant krinta į akis trumpa uodega su baltu galu ir baltos sparnų juostos. Patinas ir patelė panašūs, patelė tik kiek blyškesnė.
Sviliko metai: žiemos būriai ir pavasario poros
Europoje svilikas daugiausia sėslus, todėl Lietuvoje jį galima sutikti bet kurį mėnesį. Pavasarį ir vasaros pradžioje poros peri, o nuo liepos iki rugsėjo suaugę paukščiai keičia plunksnas. Dalis šiaurės paukščių žiemai traukia į pietus.
Svilikas iš arti ir iš toli
Kiti kresni kikiliniai su baltu sparnu
Kresnu kūnu ir baltomis žymėmis skrendant į sviliką panaši sniegena, o baltos sparnų juostos būna ir kikilio.
Kikilis
Gerokai mažesnis, apie 14,5 cm. Baltos ir sparnų žymės, ir uodegos kraštai, o patinėlio viršugalvis melsvai pilkas.
Sviliko gausa ir amžius
Ar svilikų Europoje daug?
Europoje jų priskaičiuojama 7,2–12,6 milijono, daugiausia porų peri Rumunijoje, Kroatijoje ir Vokietijoje. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio arealas plečiasi į šiaurę, iki Šiaurės Norvegijos. Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje 1968–2011 m. svilikų sumažėjo 76 %, ir priežastys neaiškios.
Kiek metų gali gyventi svilikas?
Kasmetinis išgyvenamumas nežinomas, tačiau seniausias žieduotas svilikas Vokietijoje sulaukė 12 metų ir 7 mėnesių.