Vasaros vakarą virš senų namų stogų spiegdamas praskrieja tamsių paukščių būrys – tai juodieji čiurliai. Nors iš tolo jie primena šelmenines kregždes, giminystės čia nėra: panašumą lėmė panašus gyvenimo būdas. Artimiausi jų giminaičiai – kolibriai ir Pietryčių Azijos medžiniai čiurliai.
Gyvenimas be nusileidimo: ore lesa, geria ir miega
Jokia kita paukščių rūšis nepraleidžia ore tiek savo gyvenimo. Išskyrus perėjimo laiką, čiurlys skrisdamas lesa, geria, dažnai ir poruojasi bei miega. Neperintys paukščiai be pertraukos gali skraidyti iki dešimties mėnesių.
Kojos labai trumpos ir skirtos įsikibti į statų paviršių. Todėl vokiečiai jį vadina Mauersegler, „sienų sklandytoju“. Savo noru ant žemės jis nenutupia, nes ten lengvai taptų plėšrūnų grobiu ar nukentėtų.
Horizontaliai jis gali lėkti iki 111,6 km/h, o radarai parodė, kad vakare kildami į aukštį ir auštant leisdamiesi čiurliai laikosi kartu, pulke.
Spiegiantys vakaro būriai virš stogų
Čiurlio balsas – garsus, veriantis klyksmas dviem tonais, iš kurių aukštesnį leidžia patelė.
Vasaros vakarais 10–20 paukščių suka ratus aplink lizdavietes ir rėkia, o iš plyšių jiems atsiliepia perintys. Vėlyvą sezoną tokie būriai susidaro dar didesni ir aukščiau danguje.
Norėdamas rasti lizdus, sek tokį būrį, nes jis sukasi būtent ten, kur po stogu peri jo kaimynai.
Vabzdžių medžioklė virš ežerų ir užlietų karjerų
Čiurlys minta tik ore pagautais vabzdžiais, todėl ten, kur jų gausu, ypač virš ežerų ir upių deltų, susirenka didžiuliai būriai.
Virš užlietų žvyro karjerų ar pelkėtų deltų ne kartą matyta iki 2000 paukščių, atskridusių net iš 100 km spinduliu. Manoma, kad Škotijos vakarų čiurliai skraido maitintis į Lough Neagh ežerą Šiaurės Airijoje.
Kelionėje, užklupti blogo oro, jie laikosi upių, nes ten lengviau prasimaitinti.
Nuo genių drevių Belovežo girioje iki tarpų po čerpėmis
Manoma, kad iš pradžių čiurliai perėjo medžių drevėse ir uolose. Belovežo girioje, šiaurės rytų Lenkijoje, apie 600 jų peri senose genių iškaltose drevėse.
Senuosius miškus beveik visur iškirtus, čiurliai prisitaikė prie pastatų. Lizdus suka po čerpėmis, tarpuose po palangėmis, o dažniausiai po karnizais ir frontonuose. Medžiagą jie sugaudo ore ir suklijuoja seilėmis.
Susidariusios poros neretai išsilaiko metų metus ir grįžta į tą pačią vietą. Į angą paukštis įskrenda tiesiu skrydžiu, o išskrisdamas pirmiausia krenta žemyn. Jaunikliai keletą dienų ištveria be maisto: jų kūno temperatūra ir medžiagų apykaita sulėtėja, ir jie sustingsta.
Pjautuvo sparnai, inkaro siluetas ir tamsus pilvas
Sparnų mojis, 38–40 cm, daugiau nei dvigubai viršija kūno ilgį, kuris tesiekia 16–17 cm. Ilgi, atgal užlenkti sparnai primena pjautuvą ar bumerangą, o visas siluetas – inkarą. Uodega trumpa ir šakota.
Visas paukštis juosvai rudas, tik smakras turi mažą baltą ar šviesiai pilką dėmę, kurios iš toli nematyti.
Nuo kregždžių atskirsi pagal skrydį: čiurlio mostai gilūs ir greiti, o sklendžia jis ilgiau. Kregždės skrenda plasnodamos, jų pilvas šviesus, o uodegos šakos ilgos.
Kada čiurliai sklando virš Lietuvos
Vidurio Europoje čiurliai grįžta antroje balandžio pusėje ir pirmąjį gegužės trečdalį, o šiauriau – vėliau. Atskridimo data kasmet gali skirtis, nes kelionę stipriai veikia orai. Afrikoje jie praleidžia vos tris–tris su puse mėnesio.
Galerija: Čiurlys
Ką verta žinoti radus ar stebint čiurlius
Ar ant žemės atsidūręs čiurlys gali pats pakilti?
Gali. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, čiurliai sugeba pakilti ir nuo lygaus paviršiaus.
Kada čiurliai išskrenda į Afriką?
Išvykimą lemia šviesa: jis prasideda pirmąją dieną, kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki mažiau nei 17 valandų. Pirmi išskrenda nesėkmingai perėję, jaunikliai ir nesubrendę metinukai, po jų patinai, paskutinės – perėjusios patelės. Suomijoje jie išvyksta tik antroje rugpjūčio pusėje.
Iš kur kilęs lotyniškas vardas Apus?
Graikiškai a reiškia „be“, o pous – „koja“, nes senovėje manyta, kad tai kregždės be kojų.