Linnut

Dagilis

Carduelis carduelis
Sodų ir kiemų paukščiaiKikiliniaiKikiliniaiLesyklų svečias
Dagilio čiulbesysSkambūs treliai ir čiulbėjimas, tarp kurių grįžta trijų skiemenų šauksmas
0:00–:––
  • Pagrindinis šauksmas – melodingas trijų skiemenų „tik-e-LIT“, kirtis tenka paskutiniam skiemeniui.
  • Žiemą balsai sklinda iš būrių, kuriuose būna iki 40 paukščių, o kartais ir daugiau. Tokį būrį dažnai išgirsi prie lesyklos.
  • Narve su kanarėlėmis gyvenęs dagilis gali giedoti svetimai: tokie paukščiai pamiršta savo šauksmą ir giesmę ir perima kaimynų dainas.
Dagilis

Ant sausų varnalėšų galvučių

Dagilis
Ilgis12–13 cm
Sparnų mojis21–25 cm
Svoris14–19 g
Dėtis4–6 kiaušiniai
Perėjimas11–13 dienų
Vados per metus2, kartais 3

Dagilį dažnai pirmiau išgirsti, nei pamatai: iš medžio sklinda skambus, tarsi sidabrinis čiulbesys. Šis margas paukštelis priklauso kikiliniams, o raudonas veidas jį išduoda iš pirmo žvilgsnio. Renesanso dailininkai jį piešė Madonos su kūdikiu paveiksluose.

Sidabrinis čiulbesys, kuriame vis grįžta tas pats motyvas

Dagilio giesmė – skambus trelių ir čiulbėjimo mišinys, dažnai apibūdinamas kaip sidabriškas. Joje visada įpintas pagrindinis trijų skiemenų šauksmas arba jo kartotė „te-lit, te-lit, te-lit“. Išmokęs šį motyvą, atpažinsi dagilį net nematydamas.

Dėl išvaizdos ir malonios giesmės dagiliai visame pasaulyje laikomi narvuose. XIX a. Britanijoje jų kasmet sugaudydavo tūkstančius, ir viena pirmųjų Karališkosios paukščių apsaugos draugijos kampanijų buvo nukreipta prieš šią prekybą.

Šis balsas įkvėpė kompozitorius: Antonio Vivaldi koncerte fleitai „Il Gardellino“ dagilio balsą mėgdžioja fleita, o neapolietišką eilėraštį „Il Cardellino“ muzikai pritaikė Saverio Mercadante.

Kaukė iki akies ar už jos: taip atskirsi lytis

Dagilis smulkus, vos 12–13 cm ilgio, o galva trispalvė: raudonas veidas, juoda ir balta, nugara šiltai ruda, pilvas baltas su gelsvai rudais šonais. Juodus sparnus kerta plati geltona juosta, uodega juoda ir šakuota, kuprelis baltas.

Lytys panašios, bet iš arti skirtumą pamatysi. Patinėlio raudona kaukė didesnė, tamsesnė ir siekia šiek tiek už akies, pečių plunksnos juodos. Patelės raudonis už akies nesitęsia, o pečiai rudi.

Jaunikliai raudono veido neturi: galva vienspalvė, nugara pilkesnė, bet juos išduoda ta pati geltona sparno juosta. Snapas ilgas, smailus, dramblio kaulo spalvos. Perėjimo metu jis šviesus su tamsiu galiuku, kitu metų laiku tamsesnis.

Retų medžių lygumos ir trumpi pabėgimai nuo darganų

Dagilis gyvena atvirose, iš dalies medžiais apaugusiose žemumose. Žiemą jį traukia sodai ir kiemai, kuriuose kabo lesyklos.

Švelnaus klimato vakarų kraštuose jis sėslus, o iš šaltesnių vietų išskrenda, nors net vakaruose dagiliai trumpam pasitraukia, kai užeina darganos.

XIX a. jie įvežti į daugybę šalių, nuo Bermudų iki Naujosios Zelandijos, ir ten greitai pagausėjo. Australijoje dabar dagiliai gyvena nuo Brisbeno iki Ejro pusiasalio.

Dagiai, rugiagėlės ir karšuliai

Lotyniškas vardas kilęs iš dagių genties Carduus pavadinimo, ir lietuviškas „dagilis“ skamba kaip šio augalo giminaitis. Labiausiai jis mėgsta smulkias dagių, rugiagėlių ir karšulių sėklas. Pincetą primenančiu snapu ištraukia net sunkiai pasiekiamas.

Kantrybės netrūksta: Armėnijoje vienas dagilis per valandą išlesė 30 sėklų iš saulėgrąžos galvos, o maitindami jauniklius tėvai gaudo ir vabzdžių.

Lizdas siūbuojančios šakos gale

Lizdą per maždaug savaitę suka patelė, o patinėlis tik lydi ją. Tvarkingas, kompaktiškas lizdas kabo kelių metrų aukštyje, siūbuojančios šakos gale tarp lapų. Jis nupintas iš samanų ir kerpių, išklotas augalų pūkais, pavyzdžiui, dagių, o prie šakelių pritvirtintas voratinkliais.

Gili taurelė saugo, kad vėjas neišmestų kiaušinių. Jie balsvi, su rausvai rudais taškeliais, o perinčią patelę maitina patinėlis.

Pirmomis dienomis jaunikliai gauna sėklų ir vabzdžių mišinį, o jiems augant vabzdžių dalis mažėja. Lizdą jie palieka po 13–18 dienų, o dar 7–9 dienas tėvai juos lesina.

Dagilis ištisus metus: nuo giesmių iki žiemos būrių

Pavasarį ir vasarą dagiliai gieda ir peri, dažnai po dvi vadas, todėl giesmių sezonas ilgas. Po perėjimo prasideda plunksnų keitimas, kai kuriems paukščiams užtrunkantis nuo liepos iki lapkričio. Žiemą dalis dagilių išskrenda iš šaltesnių vietų, o likę telkiasi į būrius.

Taip atrodo: Dagilis

Dagilis — Ant sausų varnalėšų galvučių
Ant sausų varnalėšų galvučių
Dagilis — Ant žydinčio prausiškio
Ant žydinčio prausiškio
Dagilis — Išskleisti sparnai su geltona juosta
Išskleisti sparnai su geltona juosta
Dagilis — Ant žydinčio augalo
Ant žydinčio augalo
Dagilis — Raudona kaukė iš šono
Raudona kaukė iš šono
Dagilis — Jaunas paukštis, dar be raudonos kaukės
Jaunas paukštis, dar be raudonos kaukės
Dagilis — Tarp gėlių sode
Tarp gėlių sode
Dagilis — Juodai balti sparnai ir uodegos galas
Juodai balti sparnai ir uodegos galas
Dagilis — Ieško sėklų
Ieško sėklų

Geltona juosta sparne dar nereiškia dagilio

Geltonų sparnų žymių turi keli giminaičiai, o raudoną dėmę ant galvos – čimčiakas.

Žaliukė

Žaliukė

Didesnė, apie 15 cm, kresnesnė ir beveik visa žalia; geltona tik sparnuose ir uodegoje. Galva be raudonos kaukės, snapas storas.

DagilisŽaliukė

Dagilis prie lesyklos ir paveiksluose

Kokių sėklų įberti dagiliams į lesyklėlę?

Labiausiai tinka nuluptos saulėgrąžos ir nigerio sėklos. Pastarosios smulkios, aliejingos, gaunamos iš Afrikoje kilusio vienmečio augalo. Kartais naudojamos specialios lesyklos su siaurais ovaliais plyšeliais, pro kuriuos dagiliai pasiekia sėklas.

Kodėl dagilis vaizduojamas su Madona ir kūdikiu?

Jis lesa dygliuotų dagių sėklas, todėl krikščionių mene tapo Kristaus kančios simboliu, primenančiu erškėčių vainiką. Rafaelio paveiksle „Madonna del Cardellino“ (apie 1505–1506 m.) Jonas Krikštytojas paduoda dagilį kūdikiui Jėzui.

Apie kokį paveikslą rašo Donna Tartt romane „Dagilis“?

Apie Carelio Fabritiuso „Dagilį“, kurį pasakotojas Theo pamato Metropoliteno meno muziejuje. Romanas 2014 m. pelnė Pulitzerio premiją.