Šarka gyvena šalia žmonių ištisus metus, tačiau kiekvienas mėnuo atskleidžia vis kitą jos pusę. Pavasarį vyksta piršlybos ir lizdų statyba, vasarą – jauniklių auginimas ir plunksnų kaita, žiemą – bendros nakvynės. Šis varninis mėgsta sodus, parkus ir sodybas, tad metų ratą gali sekti net pro langą.
Piršlybos, kiaušiniai, šertis: šarkos pavasaris ir vasara
Pavasarį patinas greitai kilnoja galvos plunksnas, išskleidžia uodegą vėduokle ir išryškina baltas pečių dėmes. Po to seka trumpi, lengvi skrydžiai ir gaudynės.
Europoje kiaušiniai dažniausiai dedami balandį, po vieną kasdien, anksti ryte. Patelė peri, patinas ją maitina, o maždaug 27-ą dieną jaunikliai palieka lizdą, nors tėvai juos šeria dar kelias savaites.
Birželį ar liepą suaugusios šarkos pradeda keisti visas plunksnas ir baigia rugsėjį arba spalį. Nukritus lapams, išryškėja didžiuliai, kupolu dengti lizdai, kuriuose jos perėjo.
Tarškalė, davusi vardą net anglų kalboje
Angliškas „magpie“ kilo iš „pie“, o priedėlis „mag“ greičiausiai siejamas su vardu Margaret. Šarkos tarškėjimas žmonėms skambėjo kaip tuščios moterų plepalai.
Per piršlybas patinas šneka visai kitaip – švelniais, tyliais tonais, nepanašiais į kasdienį čaksėjimą.
Vengrijoje sakydavo: jei girdi šarką „giedant“, lauk svečių. Galbūt todėl, kad ji mėgo tupėti medžiuose prie kaimo trobų ir pranešdavo apie artėjantį žmogų.
Žiemą lieka namie, bet nakvoja būriu
Šarka dažniausiai sėsli ir šaltuoju metu laikosi netoli savo perėjimo teritorijos. Tik šiauriniame arealo pakraštyje, Švedijoje, Suomijoje ir Rusijoje, per didelius šalčius dalis paukščių pasislenka į pietus.
Žiemos vakarais šarkos susiburia ir nakvoja kartu. Šalia jų kartais įsitaiso varnėnai, strazdai, balandžiai ir kuosos.
Poros dažnai išlieka iš vieno sezono į kitą ir metai iš metų gyvena tame pačiame plote. Vienos šarkos pradeda perėti vos sulaukusios metų, kitos dar metus praleidžia neperinčių būryje.
Daugiau nei pusę ilgio sudaro uodega
Galva, kaklas, krūtinė ir pauodegys juodi su metaliniu žaliu ir violetiniu žvilgesiu, o pilvas ir pečių plunksnos – grynai balti. Laiptuotos uodegos plunksnos siekia 12–28 cm ir tvieska žaliai bei rausvai violetiškai.
Kai šarka išskleidžia sparną, matyti balta pirminių plunksnų vidinė pusė. Patelės šiek tiek smulkesnės, bet nudažytos taip pat.
Jaunikliai iš pradžių be blizgesio, rausvais skruostais, šviesesnėmis akimis ir trumpesne uodega.
Kaltinama lizdų plėšimu, bet ar pelnytai
Šarka visaėdė: lesa vabzdžius, smulkius žinduolius, maisto atliekas, dvėsenas, giles ir grūdus, o progai pasitaikius – paukščių kiaušinius ir jauniklius.
Dėl lizdų plėšimo ji dažnai kaltinama, tačiau tyrimai nerado įrodymų, kad šarkos mažintų giesmininkų populiacijas. Viename tyrime smulkiųjų paukščių net daugėjo ten, kur šarkų buvo daug.
Maistą ji paslepia atsargai, o savo jaunikliams sukapoja jų dydžiui tinkamais gabalėliais.
Šarkos kalendorius: kada ji labiausiai krinta į akis
Kovą–gegužę šarkų poros užsiėmusios piršlybomis, lizdais ir jaunikliais, todėl jos tada aktyviausios. Vasaros viduryje jaunikliai jau skraido, o suaugusios šarkos keičia plunksnas. Rudenį ir žiemą jie vėl ryškūs: kupoliniai lizdai matyti pro plikas šakas, o vakarais šarkos renkasi į bendras nakvynes.
Taip atrodo: Šarka
Margi kaimynai, kuriuos sumaišo su šarka
Šarkos silueto su ilga uodega supainioti beveik neįmanoma, tačiau toli ar prastoje šviesoje du paukščiai kartais suklaidina.
Pilkoji varna
Taip pat dvispalvė ir dažna prie namų, tačiau liemuo ne baltas, o pelenų pilkas. Uodega trumpa, skrydis lėtas ir sunkus.
Šarka tautosakoje ir laboratorijoje
Ar šarka tikrai vagia blizgančius daiktus?
Toks įsitikinimas gyvas Italijos, Britanijos ir Prancūzijos tautosakoje, juo paremta net Rossini opera „Šarka vagilė“. Vis dėlto naujesnis tyrimas šį tikėjimą sukvestionavo.
Ar šarka atpažįsta save veidrodyje?
Taip, šarkos išlaiko veidrodžio testą ir yra viena iš nedaugelio tai galinčių rūšių. Tam tikra jų smegenų dalis pagal santykinį dydį prilygsta šimpanzių ar žmonių.
Kodėl šarkos lizdas dengtas stogeliu?
Virš šakų ir molio dubens šarka sukrauna dyglių šakų kupolą su vienu gerai paslėptu įėjimu. 2023 m. Antverpene rastas lizdas, kurio kupole buvo 1500 metalinių spyglių, gamintų paukščiams atbaidyti.