Varnėną lengviausia rasti ten, kur žolė trumpa, o netoliese yra drevė ar inkilas. Ganyklos, aikštynai, vejos ir ūkių laukai jį maitina, o pastatai ir seni medžiai duoda vietos lizdui. Pavasarį ir rudenį dar verta žinoti, kur jie nakvoja.
Trumpa žolė lesimui, ertmė lizdui
Labiausiai varnėnui patinka miestai ir priemiesčiai, kur pakanka pastatų ir medžių lizdams bei nakvynei. Lesti jis skrenda į žolėtas vietas: dirbamus laukus, ganyklas, sporto aikštynus, golfo laukus, aerodromus. Kuo trumpesnė žolė, tuo lengviau joje rasti maisto.
Lizdui tinka bet kokia skylė: medžio drevė, kelmas, plyšys pastate ar inkilas. Retkarčiais jis apsigyvena retuose miškuose, o pajūryje peri uolose ir lesa tarp jūros dumblių, tačiau tankių, drėgnų miškų vengia.
Viengungis patinas lizdą puošia žiedais ir šviežiais žalumynais, o patelę ypač vilioja vaistažolių kvapas, pavyzdžiui, kraujažolės. Priėmusi patiną, tas dekoracijas ji išmeta.
Prie ganyklos dieną, prie nendryno saulei leidžiantis
Dieną dairykis pulkų prie gyvulių. Varnėnai mielai lesa šalia ganomų galvijų, net tupi jiems ant nugarų ir renka parazitus. Dideli pulkai juda tarsi ritinys: galiniai paukščiai nuolat perskrenda į priekį, kur maisto daugiausia.
Pavakare stebėk nendrynus, miškelius ar miesto centrą. Nakvynės vietose kartais susirenka iki pusantro milijono paukščių. Tankus pulkas danguje plečiasi, susitraukia ir keičia formą be jokio vedlio, nes kiekvienas paukštis tik derinasi prie artimiausių kaimynų.
Tokia tanki masė saugo nuo sakalų keleivių ir paukštvanagių. Danijos pietvakarių Jutlandijoje kovo–balandžio pulkai viršija milijoną, o danai šį reginį vadina sort sol, „juodoji saulė“.
Keturių dalių koncertas su pasiskolintais garsais
Patino giesmė trunka minutę ar ilgiau, o jos dalys eina nustatyta tvarka be pauzių. Pradžioje skamba grynų švilpimų serija, po jos seka ilgiausia dalis, į kurią įpintos kitų paukščių balsų ir aplinkos garsų nuotrupos.
Kiekvieną nuotrupą paukštis pakartoja kelis kartus ir tik tada imasi kitos. Paskui eina spragsėjimai, o pabaigoje – aukštų garsų pliūpsnis. Įgudę patinai turi iki 35 kintamų giesmės tipų ir iki 14 spragsėjimo rūšių.
Gieda jie beveik ištisus metus, tik ne plunksnų keitimo metu. Pavojaus signalas – šiurkštus riksmas, o kai skrenda tankus pulkas, sparnų ošimas girdėti už kelių šimtų metrų.
Violetinis ar žalias blizgesys, balti taškeliai ir trumpa uodega
Šalia juodojo strazdo varnėnas atrodo kompaktiškesnis: 19–23 cm, trumpauodegis, apvaliu pilvu ir aštriu, peilio ašmenis primenančiu snapu.
Plunksnos juodos, su metaliniu violetiniu ar žaliu blizgesiu. Po vasaros šėrimosi naujų plunksnų galiukai balti ar gelsvi, todėl rudenį ir žiemą paukštis atrodo nusėtas taškeliais. Iki perėjimo tie galiukai nusidėvi.
Vasarą snapas geltonas, patino su melsvai pilku, patelės su rausvu pagrindu, o žiemą jis rudai juodas. Žemėje varnėnas vaikšto ir bėga, o ne šokuoja, šiek tiek kraipydamasis.
Varnėnų metai Lietuvoje
Šiaurės rytų Europos varnėnai žiemai traukia į pietus ir vakarus, todėl žiemos stulpeliai beveik tušti. Į šiaurę nuo 48-osios lygiagretės dažniausiai užauginama tik viena vada, tad perėjimo įkarštis trumpas.
Varnėnas gamtoje
Kas dar būna juodas ar skrenda tankiais pulkais
Ant žemės varnėną kartais palaiko juoduoju strazdu, o skrendantį pulką – svirbeliais.
Juodasis strazdas
Ilgesnis, 23,5–29 cm, ilga uodega. Patinas vienspalvis juodas be taškelių, su geltonu žiedu aplink akį. Ant žemės juda trūkčiodamas ir pašokuodamas.
Apie inkilus, mažėjančius pulkus ir kalbančius paukščius
Kokio dydžio angos reikia varnėnų inkilui?
Varnėnui reikia maždaug 38 mm skersmens angos, per siauresnę jis neįlenda. Buvusioje Sovietų Sąjungoje šiai rūšiai iškelta apie 25 milijonus inkilų, nes ji naikina kenkėjus, pavyzdžiui, spragšių lervas.
Kodėl varnėnų Baltijos šalyse sumažėjo?
Nuo 1980-ųjų jų smarkiai sumažėjo Švedijoje, Suomijoje, Karelijoje ir Baltijos šalyse. Intensyvus ūkis paliko mažiau ganyklų ir pievų, o kartu ir žolės bestuburių, kurių reikia jaunikliams. Dėl to prasčiau išgyvena jauni paukščiai.
Ar varnėnas gali išmokti kalbėti?
Gali pakartoti žodžius ir frazes, bet jų reikšmės nesupranta, todėl dažnai juos sumaišo. Mocartas turėjo varnėną, kuris giedojo jo fortepijoninio koncerto KV 453 frazę.