Žaliukė – žvirblio dydžio, bet žalia kikilinių šeimos narė su geltonais sparnų ir uodegos kraštais. Didžioji dalis šių paukščių žiemai niekur neišskrenda, tad ją gali matyti visus metus. Todėl verta žinoti, ko ir kada iš jos tikėtis.
Nuo kovo antrosios pusės iki liepos: lizdų sezonas
Perėjimo sezonas trunka nuo antrosios kovo pusės iki birželio, o jaunikliai lizdus palieka liepos pradžioje. Per tą laiką pora išaugina dvi ar net tris vadas.
Perėti žaliukės renkasi miško pakraščius, laukų gyvatvores ir sodus su gana tankia augmenija. Lizdą medyje ar krūme suka patelė, o patinėlis visą laiką sukasi šalia. Kiaušiniai pilkšvai balti, melsvai balti ar smėlio spalvos, su dėmėmis ties buku galu.
Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, kur žaliukės įvežtos, kalendorius apsivertęs: ten jos peri nuo spalio iki kovo.
Treliai su švokštimu ir drugelio skrydis
Žaliukės giesmėje daug trelių ir čiulbėjimo, kuriuos vis perkerta švokščiantys garsai, o pavasarį patinėlis prie giesmės prideda ir vadinamąjį „drugelio“ skrydį.
Atsargiai su jaunais naminiais žvirbliais. Jų tikroji giesmė – čiulbėjimas, panašus į žaliukės, todėl prieš darydamas išvadą pažiūrėk į giedotoją.
Kas išskrenda, o kas lieka prie namų
Žaliukė daugiausia sėsli: į pietus traukia tik dalis populiacijų iš tolimos šiaurės, o dauguma paukščių žiemoja ten pat, kur perėjo.
Žiemą ieškok jų tose pačiose vietose kaip ir vasarą, tankiuose sodų krūmuose ir gyvatvorėse. Senovės graikai šį paukštį vadino khloris, nuo žodžio khloros – „žalias“.
Žvirblio siluetas žaliame apdare
Ilgis apie 15 cm, o dydžiu ir forma žaliukė primena žvirblį. Patinėlis daugiausia žalias, storu kūgišku snapu, o sparnuose ir uodegoje šviečia geltona.
Patelės ir jaunikliai blankesni, nugaroje turi rudų atspalvių. Patinėlių kūnas dažniau būna šiek tiek nesimetriškas, nes jų kaulai augdami jautresni sutrikimams.
2012 m. genetikai nustatė, kad žaliukės nėra artimos kitoms Carduelis genties rūšims, kuriai priklauso ir dagilis. Todėl joms grąžinta Georges'o Cuvier dar 1800 m. įvesta Chloris gentis.
Sėklos, pumpurai ir uogos, o jaunikliams – gelsva košė
Žaliukės racionas platus: įvairios sėklos, uogos, vaisiai, pumpurai, žiedai ir šiek tiek nariuotakojų. Maisto jos ieško medžiuose, krūmuose ir ant žemės.
Perinčią patelę patinėlis maitina tiesiai lizde. Išsiritusius jauniklius, apaugusius storu ilgu pilkšvai baltu pūku, pirmomis dienomis lesina abu tėvai, vėliau dažnai atrytomis sėklomis, virtusiomis gelsva koše.
Maždaug po 13 dienų jaunikliai palieka lizdą dar nemokėdami skraidyti, o sparnais naudotis išmoksta sulaukę 16–18 dienų.
Kada žaliukė girdima garsiausiai
Lietuvoje žaliukė gyvena ištisus metus, todėl reikšmė niekada nenukrenta iki nulio. Aukščiausios reikšmės – nuo kovo antrosios pusės iki birželio, kai poros peri ir patinėliai gieda. Liepą jaunikliai jau būna palikę lizdus.
Žaliukė nuotraukose
Ką verta žinoti apie žaliukių likimą
Kodėl kai kur žaliukių labai sumažėjo?
Nuo 2005 m. Britanijoje imta rasti negyvų žaliukių ir kikilių, užsikrėtusių pirmuonimi Trichomonas gallinae. 2008 m. liga pasiekė Norvegiją, Švediją ir Suomiją, po metų Vokietiją. Britanijoje žaliukių sumažėjo nuo maždaug 4,3 iki 2,8 milijono, o kikilių skaičius beveik nepakito.
Ar žaliukė įamžinta poezijoje?
Anglų poetas Williamas Wordsworthas 1803 m. jai skyrė eilėraštį „The Green Linnet“.